Reklama
Reklama
Reklama
Reklama
Reklama

Ekskursija Anykščiuose

     Liepos 30 d. buvome išvykę į Anykščius. Anykščiuose aplankėme Arklių muziejų, pabuvojome prie Puntuko akmens, bei nuvykome į Laimės žiburį.
Arklio muziejuje pamatėme kokie yra kaupiami eksponatai. Šis muziejus turi 8 pastatus, kuriuose yra eksponuojami arkliniai žemės dirbimo padargai, arklio gadynės transporto priemonės - iš visos Lietuvos surinkti vežimai, kalvio įrankiai, senoviniai krepšiai, tautodailininko Jurgio Kazlausko drožinių kolekcijos, bei įvairių kitų įdomybių. Apėję visus muziejaus pastatus, vieni ėjome pasisupti sūpynėmis , kiti atsisėdę ištiesėme kojas pailsėti. Po apsilankymo muziejuje sugalvojome, kad tokią karštą vasaros dieną būtų neprošal pasipliuškenti kokiame nors Aukštaitijos ežere. Bevažiuodami aptikome Rubiškių ežerą, prie kurio pavalgėme pietus, pailsėjome, bei išsimaudėme. Tada keliavome tolyn. Sekanti mūsų vieta buvo Puntuko akmuo. Tai antras pagal dydį riedulys Lietuvoje, kuris sveria 265 tonas. Aplankę Puntuko akmenį, ėjome pasižvalgyti tolėliau ir aptikome daug gražių pavėsinių, bei upę su plūduriuojančiu lieptu. Pailsėti nuo kaitrios saulės ir pasigrožėti gamtovaizdžiu, bei atgaivinti kojeles šaltu vandenėliu susėdome ant liepto. Dar norėjome aplankyti Puntuko brolį, Karalienės liūną, tačiau dėl laiko stokos, aplankyti teks kitą kartą. Nuo lieptelio grįžę į autobusą keliavome link Laimės žiburio. Nors ir beveik jau be jėgų, bet, vos ne vos, įveikėme apie 90 laiptelių lipant į statų kalną aplankyti Jono Biliūno kapą. Laimės žiburiu vadinamas rašytojui skirtas paminklas ant Liūdiškių kalvos Anykščiuose traukia ne tik vietos gyventojus, bet ir miesto svečius. Iš tašytų akmenų suręstais laiptais kopiant aplankyti žymaus lietuvių literatūros klasiko kapo nuo pušynų skleidžiamo kvapo svaigsta galva. Kaip savo novelėje „Laimės žiburys" rašė J. Biliūnas, kartą „ant aukšto status kalno pasirodė stebuklingas žiburys". Norėdami pasiekti laimę, žmonės lipo į tą kalną ir virto akmenimis, kol galų gale vienas drąsuolis pasiekė kalno viršūnę ir „atsirado tarp žmonių laimė..." Lipdami į šį kalną ir mes tikėjome , kad ir  mus visada lankys laimė.
     Baigdami savo ekskursijos dieną, nulipę nuo aukšto kalno radome ir pasmaližiavome Aukštaitijos miško avietėmis. Bevažiuojant namo džiaugėmės jog buvo labai smagus oras, tačiau pakeliui namo užklupo smarkus lietus, bet nuotaikos jis mums nesugadino. Nors ir grįžome pavargę, tačiau pilni gerų įspūdžių ir patenkinti.